Silpnumas sergantys raumenų ir sąnarių, Naršymo meniu
Pagrindiniai laboratoriniai tyrimai: biocheminiai ir imunologiniai kraujo tyrimai eritrocitų nusėdimo greitis ENG , C reaktyvaus baltymo kiekio CRB , reumatoidinio faktoriaus Rh nustatymas, specifiniai antikūnių testai ir kt. Nervai nebesiunčia impulsų raumenims, jie silpnėja ir išnyksta. Ligos klinika ir formos. Į šią susirgimų grupę įeina jaunatvinis juvenilinis reumatoidinis artritas, jaunatvinis juvenilinis ankilozinis spondilitas, jaunatviniai juveniliniai artritai sergant kitomis ligomis psoriaze, Krono liga ir pan. Šiai ligai būdinga lėtinė, nuolat pasikartojanti eiga, kuri pasireiškia įvairiais simptomais, priklausančiais nuo to, kuriuose organuose ar audiniuose migruoja toksokarų lervos.
Pagrindiniai simptomai Ligos simptomai priklauso nuo raumeninės distrofijos tipo. Liga gali paveikti visus raumenis arba tiktai specifines raumenų grupes, tokias kaip dubens, peties ar veido. Nepaisant skirtumų, visi raumenų distrofijos tipai turi bendrą pagrindinį simptomą — progresuojantį raumenų silpnumą, kuris dažniausiai plinta nuo centrinės kūno dalies į periferiją galūnes. Raumenų silpnumas gali būti lengvo, vidutinio ir sunkaus laipsnio ir vystosi simetriškai abiejose kūno pusėse.
- Raumenų distrofija – Vikipedija
- Kas priemonė sąnarių yra geriausias
- Viktoras Jermolajevas
- Laimo liga - ULAC
- Reumatinės ligos — viena didžiausių pasaulio sveikatos problemų
- Hipertenzijos gydymas sergantiems metaboliniu sindromu Raumenų hipertenzijos sindromas Tai sisteminė autoimuninė jungiamojo audinio liga, galinti pažeisti daugelį organizmo sistemų.
Nors yra ir keletas retų distalinių miopatijų, kurioms esant daugiausiai dominuoja distalinių raumenų galūnių silpnumas. Dėl ligos nuolat mažėjanti griaučių raumenų masė ir jėga sutrikdo ligonio mobilumą ir apsitarnavimą, o vėliau sutrinka širdies ir plaučių funkcija.
Dėl progresuojančio raumenų silpnumo, reikšmingai riboto mobilumo ir pusiausvyros surikimo gali susiformuoti minkštųjų audinių kontraktūros ir didžiulės stuburo deformacijos.
Raumenų distrofija gali prasidėti kai pasireiškia pirmieji simptomai suaugus, bet dažniau ir sunkesnės formos yra linkusios prasidėti ankstyvoje vaikystėje. Kūdikių raumens silpnumas gali būti pastebėtas kaip kūdikio raumenų tonuso sumažėjimas.
Kūdikių ir mažų vaikų raumenų silpnumas aptinkamas nuolat stebint taisyklingą vaiko raidą. Be raumenų silpnumo svarbiausi raumenų distrofijų simptomai yra šie: raumenų apimties mažėjimas raumenys suplonėja ; raumenų hipertrofija, kai raumenys atrodo žymiai didesni negu norma vietoje raumeninio audinio kaupiasi jungiamasis ar riebalinis audinysbet funkcinis pajėgumas šių raumenų daug mažesnis; įvairaus pobūdžio raumenų skausmai; dažni griuvimai; sąnarinės kontraktūros, kai sąnarys yra sukietėjęs ir mažiau lankstus ar net visai nelankstus; vaikų vystymosi sutrikimai — vaiko motorinis išsivystymas atsilieka nuo bendraamžių: vėliau ir blogiau laiko galvą, šliaužioja, sėdasi, vaikšto ir pan.
Istorija Pirmąjį istorijoje mokslinį pranešimą apie raumenų distrofiją paskelbė Konte ir Gioja Conte and Gioja m. Jie aprašė 2 brolius su progresuojančiu silpnumu, prasidėjusiu maždaug nuo 10 metų amžiaus.
Vėliau šiems berniukams išsivystė išreikštas silpnumas ir daugelio raumenų grupių hipertrofija padidėjimaskuri, kaip dabar žinoma, yra būdinga lengvesnei Bekerio raumenų distrofijos formai. Tačiau tuo laiku daugelis specialistų manė, kad Konte ir Gioja aprašė tuberkuliozės atvejį ir todėl jie nepasiekė pripažinimo. Merionas Meryon smulkiai aprašė šeimą, turinčią 4 berniukus, iš kurių visi buvo paveikti reikšmingų raumens pakitimų, bet neturėjo jokios centrinės ir periferinės nervų sistemos patologijos tai buvo nustatyta skrodimo metu.
Merionas vėliau parašė visapusišką monografiją apie raumenų distrofiją ir net padarė prielaidą, kad šio susirgimo priežastis yra kažkokie raumenų audinio defektai. Jis įtarė, kad sutrikimas yra genetiškai perduodamas per moteris ir paveikia tiktai vyrus.
Diušenas Duchenne jau buvo daug pasiekęs Prancūzijos neuropatologas, kai aprašė savo pirmą raumenų distrofijos atvejį. Kadangi Diušenas jau buvo gerai žinomas dėl savo darbų faradizmo srityje elektriniais impulsais bandė stimuliuoti nervų ir raumenų veiklą ir dėl reikšmingo įnašo tyrinėjant raumenų distrofijų susirgimų grupę, viena iš klasikinių raumenų distrofijos formų buvo pavadinta Diušeno maisto skausmas ištaisyti. Epidemiologija Sergamumas raumenų distrofijomis labai skiriasi priklausomai nuo jos tipo.
Jungtinėse Amerikos Valstijose Diušeno Duchenne raumenų distrofija yra dažniausiai pasitaikanti iš visų raumenų distrofijų — maždaug 1 silpnumas sergantys raumenų ir sąnarių iš ar vyriškos receptai iš bendrų ligų naujagimių. Yra mokslinių duomenų, kad maždaug vienas trečdalis šios ligos atvejų įvyksta dėl naujų savaiminių DNR mutacijų.
Miotonine raumenų distrofija silpnumas sergantys raumenų ir sąnarių maždaug 1 iš asmenų. Bekerio raumenų distrofija pagal paplitimą yra trečia labiausiai paplitusi forma — maždaug 1 atvejis iš 30 vyriškos lyties naujagimių. Kiti raumenų distrofijų tipai yra itin reti. Pavyzdžiui, juosmens-pečių lanko raumenų distrofija serga tiktai 1,3 proc.
Dėl šių malonumų dažnai pamirštame pavojus, vienas iš jų — erkės. Tobulėjant ligų diagnostikai tiksliau galima nustatyti ir erkių įkandimo sukeliamas ligas: erkinį encefalitą sukeliamą erkinio encefalito viruso EEV ir Laimo ligą sukeliamą borelijų. Asmuo, užkrėstas erkinio encefalito virusu EEVpraėjus dviems ar trims savaitėms po erkės įkandimo, gali pajusti panašius į gripo simptomus: galvos skausmą, nedidelį karščiavimą, maudžiančius kūno skausmus. Šie simptomai trunka apie savaitę. Susirgimui būdingos dvibangis karščiavimas: žmogus po pirmos karščiavimo bangus pasijunta sveiku, tačiau kas trečiam užkrėstajam asmeniui virusas gali išplisti, pasiekti smegenų dangalus ir smegenis.
Visame pasaulyje susirgimų dažnumas yra panašus į tą JAV, išskyrus akių judinamųjų raumenų distrofiją, kuri daugiau paplitusi Kanadoje negu kitose valstybėse.
Distalinė raumenų distrofija nežymiai dažniau pasitaiko Švedijoje.
Laimo liga Kas yra erkinis Laimo liga? Laimo liga LL — tai lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas. Dar kitaip ši liga vadinama Laimo borelioze.
Etiologija Raumenų distrofijų etiologiją lemia specifinių raumenų baltymų genetinio kodo pažeidimai. Pažeidus šiuos genus organizmo ląstelės nesugeba sintetinti raumenų ląstelėms reikalingų baltymų. Visos raumenų distrofijos yra klasifikuojamos pagal klinikinį fenotipą, sukeliamą patologiją ir perdavimo paveldėjimo būdą.
Raumenų distrofijų paveldėjimo struktūra apima 3 skirtingus paveldėjimo būdus: su X lytine chromosoma susijęs, autosominis recesyvinis ir autosominis dominantinis.
Kiekvienoje paveldėjimo grupėje raumenų distrofijos turi kelis tam tikrus klinikinius panašumus. Kad būtų lengviau suprasti, kaip perduodamos raumenų distrofijos iš kartos į kartą, verta prisiminti kertinius paveldimumo principus. Genai yra pagrindiniai funkciniai paveldėjimo vienetai. Kiekvienas genas saugo unikalų kodą, kad šią informaciją galėtų perduoti besidalijančioms ląstelėms, kaip ir kokiu būdu sintetinti arba atkurti pažeistus baltymus.
Baltymai yra atsakingi už visų gyvų ląstelių struktūrą ir funkcijas — nuo akių ir plaukų spalvos iki raumenų struktūros ir jų funkcinių galimybių. Mes visi turime unikalias DNR dezoksiribonukleino rūgštis sudaro organizmo genetinę medžiagą variacijas, todėl kiekvienas iš mūsų esame unikalus ir nepakartojimas.
Labai retais atvejais, genų struktūra pakinta ir kaip šio pokyčio rezultatas lieka genetinis defektas.
Pakitimai, sukeliantys genų struktūros kulno sąnarį kodėl skauda, vadinami mutacijomis. Genų mutacijos įvyksta dviem būdais: jos gali būti paveldėtos iš tėvų ar įgytos veikiant įvairiems kenksmingiems išorės ir vidaus veiksniams.
Sunku pasikelti nuo kėdės ar iš lovos?
Tai vadinamosios spontaninės mutacijos. Jei genas dėl kažkokių priežasčių pakinta, gaminamas baltymas bus pažeistas, su defektais ar net visai negalės gyvuoti ar atlikti savo funkcijos. Mūsų organizmas yra sudaryti iš milijonų ląstelių.
Ar turite galimybių pasą?
Beveik visose jų turime 46 chromosomas, sudarytas iš silpnumas sergantys raumenų ir sąnarių porų. Kiekvienoje poroje viena chromosoma yra gauta iš motinos, o kita — iš tėvo. Pirmos 22 chromosomų poros, vadinamos autosomomis. Ji nulemia vaiko lytį.
Hipertenzijos gydymas sergantiems metaboliniu sindromu | medikana.lt
Vaikai gauna vieną X chromosomą iš savo motinos ir X arba Y chromosomą iš tėvo. Jei iš apie jų tėvų gaunama X chromosoma, kūdikis bus moteriškos lyties XX. Jei iš tėvo gaunama Y chromosoma, kūdikis bus vyriškos lyties XY. Yra 3 raumenų distrofijų paveldėjimo būdai: autosominis dominantinis, autosominis recesyvinis, nuo lytinės X chromosomos priklausomas būdas. Autosominis dominantinis paveldėjimas — tai kai tik vienas tėvų gali perduoti mutavusį susirgimo geną.
Net nepaisant to, kad porinis jį atitinkantis iš kito tėvo gautas genas yra nepakitęs, visada dominuoja genas su defektais.
Kiti raumenų sutrikimai Yra daugybė ligų, kurios veikia kūno raumenis. Paprastai skiriamos įgimtos genetinės ir įgytos ligos.
Jei sergantis asmuo, turintis mutavusį geną, nusprendžia turėti vaikų, tai kiekvienas jo vaikas turi 50 proc. Autosominiu dominantiniu paveldėjimo būdu perduotas sutrikimas paprastai pasireiškia kiekvienoje žmonių kartoje.
Vaikai, kurie nepaveldi pažeisto geno, neperduos sutrikimo savo palikuonims. Autosominiu dominantiniu būdu paveldimos šios raumenų distrofijos: distalinių raumenų, veido-mentės-žasto, akių judinamųjų raumenų, miotonija ir kt.
Erkių įkandimo sukeliamos ligos - Erkių įkandimo sukeliamos ligos
Autosominiu recesyviniu būdu perduodant ligą, abu tėvai turi būti geno su defektais nešiotojais, kad jų vaikai paveldėtų ligą. Kai geno mutacija yra recesyvinė, jis nesukelia jokių simptomų, kol kita to paties geno kopija, esanti porinėje, chromosomoje yra sveika. Tačiau, jei vaikas paveldi dvi vienodas mutavusias geno kopijas ir nėra jokios sveikos alternatyvos, kuri blokuotų geno su defektais veiklą, pasireiškia ligos simptomai. Jei abu tėvai turi po vieną mutavusį geną, tai su kiekvienu nėštumu yra 25 proc.
Jei vaikas paveldės geną su defektais tik iš vieno tėvo, jis ar ji taps šio geno nešiotoju.